Kultūrinis bagažas: investicija į viešąjį kalbėjimą

2014  m. lapkričio 13 d. su literatūrologu Dariu Kuoliu

D. Kuolys viešo kalbėjimo paskirties pradėjo ieškoti nuo Antikos laikų. Atėnuose viešo kalbėjimo tikslas buvo kurti polių, politinę bendruomenę, laisvą visuomenę. Laisvi žmonės turi kelti klausimus viešai, išreikšti savo nuomonę ir priimti geriausią sprendimą. Viešas kalbėjimas yra reikalingas, kad laisvas žmogus galėtų prisidėti prie savo bendruomenės kūrimo.

Viešo kalbėjimo paskirtį aiškino ir senovės graikai. Antika suformuoja tam tikrą piliečio idealą: Geras vyras, įgudęs, įpratęs kalbėti (Vir bonus dicendi peritus). Kalbėtojas turi būti doras, geras moraline prasme ir įgudęs, pratęs kalbėti.

D. Kuolys mums išsiduoda, kad šiandien gavendins, o ne skaitys paskaitą. Gavendos -  tai tam tikras pasakojimas, tarp viešo ir privataus kalbėjimo, kuris apima ir universalesnius dalykus.

D. Kuolys pasidalino, kas rūpėjo Ciceronui kalbant apie viešą kalbėjimą. Pasak Cicerono, kiekvienas laisvas pilietis turi būti oratorius, jis turi mokėti laisvai kalbėti. O viešas kalbėtojas turi tam tikrą atsakomybę, turi būti ypatingai pasiruošęs, turėti reikalingą erudiciją, išsilavinimą, turėti teisės, filosofijos, istorijos ir literatūros žinias.

Jis turi išmanyti teisę, tai yra tos bendruomenės, visuomenės, tautos, kuriai kalba, bendro gyvenimo taisykles. Turi turėti filosofijos žinių, išmanyti filosofinius klausimus, juos kelti, svarstyti, siekti išminties.

Geras oratorius turi turėti ir filosofijos žinių, juos kelti, svarstyti, siekti išminties. Šios filosofinės žinios turi būti susijusios su gyvenimu ir viešaisiais reikalais. Filosofas žmogus, siekiantis išminties ir ta išmintimi besidalinantis su visuomene, o ne filosofuojantis sau. Siūlantis išmintingus sprendimus bendruomenei.

Tas, kas laiko valstybę, politėją, negali išleisti iš rankų ir istorijos. Viešasis gyvenimas remiasi istorija, be jos nieko negalima spręsti.

              Literatūra antikos laikais buvo gyvenimo mokytoja. Pagrindiniai literatūros kūriniai buvo edukologiniai, pamokantys. Iš jų mokomasi dorybių, elgesio modelių, gyvenimo. Turime gerai išmanyti bendrąsias literatūros vietas, kurios tam tikroje kultūroje yra atpažįstamos ir padeda susikalbėti tos pačios interpretacinės bendruomenės, kultūros žmonėms. Interpretacinė bendruomenė, tai yra ta bendruomenė, kuri interpretuoja tuos pačius tekstus, kuri susišneka tam tikrų tekstų pagalba (pvz. kalbant lietuvių aplinkoje ir paminėjus „Brisius“, galime būti tikri, kad visi supranta apie ką kalbame).  

              Bet to neužtenka. Viešas kalbėtojas be viso to turi būti geras, jam keliami labai aukšti moraliniai reikalavimai. Jis turi būti moralus. Jei jis eina viešai kalbėti, jis turi siekti tiesios ir liudyti tiesą. Turi ginti teisingumą ir grumtis su neteisybe. Viešas kalbėjimas sukuria tautas. Ciceronas yra pasakęs „Niekas daugiau neturi tokios jėgos kaip viešas žodis. Žodžiu aš galiu daug ką pasiekti: valdyti minias, įtikinti gerais dalykais, aš galiu atgrasyti nuo blogų, aš galiu įkvėpti drąsos visuomenei, galiu suburti, sutelkti visuomenę. Iš kitos pusės jei vieša kalba yra ydinga, ji gali griauti, naikinti. Ciceronas akcentuoja, kad vieša kalba yra laisvo gyvenimo pagrindas. Laisvi žmonės stengiasi ne priversti, bet įtikinti. Vieša kalba leidžia kurti laisvą, civilizuotą gyvenimą, kur mes negniuždome vienas kito, bet kalbamės kaip laisvi žmonės ir susitariame. Tai viešos kalbos esmė. Mes galime gyventi civilizuotai be prievartos, išsaugodami ir savo ir kitų laisvę, orumą.

                   

                 Ciceronas viešajam kalbėtojui kelia dignitas (orumo, kilnumo, garbingumo) reikalavimą. Kilnumas susietas ir su savigarba, savo vertės pajautimu,  ir su  kito vertės pripažinimu, su pagarba kitam. Kilnus žmogus turi pripažinti ir kito kilnumą, jį pabrėžti. Nemanipuliuoti ir negniuždyti kito žmogaus. Ciceronas svarsto klausimą, ar dėl bendro reikalo galima paaukoti kilnumą ir padaro išvadą, kad negalima. Negali būti naudingo dalyko, jei jis nekilnus. Jis gali atrodyti naudingas, bet po to būtinai paaiškės, kad jis yra žalingas, jei nėra kilnus.

                   Susitikimo pabaigoje D. Kuolio paklausėme, kaip galime „susikrauti“ kultūrinį bagažą. D. Kuolys atsakė, kad yra du keliai. Pirmas kelias - reikia perimti patirtį iš anksčiau gyvenusių žmonių, skaitant geras knygas. Antrasis -  gera kompanija. Mūsų bičiulystė ir draugystė su kitais mums yra tikra mokykla. Geri draugai turi ugdyti, lavinti, auginti, kad mes „nesuniekšėtume“. Pavieniui mes „suniekšėjame“. Todėl turime puoselėti draugystę ir turėti gerą savo draugų ratą.

Bendravimo su kitais subtilybės

Lapkričio 6 d. paskaitą vedė Algimantas Petronis, psichoterapeutas, Šeimos centro vadovas. Petronis apibrėžė bendravimą kaip  atsiskleidimą, ryšio kūrimą. Pasak jo, bendravime galime išskirti šiuos asmeniškumo lygius:

1.             Klišės. Mažiausiai artimas ryšys (pvz. A. „Labas“, B. „Labas“. A. „Kaip tu gyveni?“ B. „Gerai. O tu?“ A. „Gerai. Tai iki greito“. B. „Iki“). Toks bendravimas parodo:

·                „Aš tave pažįstu“;

·                „Mes ne priešai“;

·                „Esant reikalui mes galime pabendrauti giliau“.

Mūsų gyvenimuose turime daug tokio bendravimo.

2.             Faktai ir konkretybės (pasakojami faktai, įvykiai, konkretūs dalykai). Tokiu bendravimu:

·                Daugiau pasakau ir parodau apie save. Būna, jog žmogus pasako faktą, bet turi omeny kažką daugiau pvz.: vakar mirė tėtis.

3.             Mintys, nuomonės, požiūriai

·                Su kitu žmogumi pasidalinu, ką aš galvoju vienu ar kitu klausimu. Aš kitą įsileidžiu ne tik į savo faktus, bet ir į savo galvą. Gilesnis asmeniškumo lygis.

4.             Jausmai, lūkesčiai, svajonės, gilių poreikių santykiai

·                Mūsų jausmai gyvena kokteilių gyvenimą. Jei į klausimą „Kaip jautiesi?“ atsako „Gerai“, tai tik 3 punkto bendravimo lygis, nes aš neįvardinu savo jausmų, o tik įvertinu turimus jausmus balu – gerai.

5.             Ypatingi bendrumo, artumo momentai

·                Siejama su religiniu momentu;

·                Momentai su artimu, mylimu žmogumi.

Bendraudami su kitais darome klaidų. Labai dažnos bendravimo klaidos yra šios:

1.             AŠ NESVARBUS

Žmonės, kurie mano, jog yra nesvarbūs dažnai galvoja arba sako „Tik tu pasakyk ir aš padarysiu taip kaip reikia“. Žmogus viduje jaučiasi bejėgis. Jei priimtų save, gebėtų rūpintis kitais.

2.             TU NESVARBUS

Tai žmonės, kurių laikysena kaltinanti. Dažniausiai pasitaikaiti emocija – agresija, pyktis. „Jis nesvarbus, aš geriau žinau“. 

3.             TU NESVARBUS IR AŠ NESVARBUS

Dėstytojo tipo žmonės, kurie atėję į paskaita nusisuka nuo studentų ir tik rašo formules. Tokiems žmonėms gresia vienatvė ir gyvenimo išsausėjimas.

 4.             NIEKAS NESVARBU

Tai tuščiai kvailiojantys žmonės.

 Kalbėtojas Algimantas Petronis davė patarimų, kuriais galima pasinaudoti prezentacijų metu:

·               Jei prieš prezentaciją jaučiamės nesaugiai, klausti „Kas blogiausia gali nutikti?“ Įvardyta baimė yra mažesnė nei nežinia.

·                Pasitikti ir pasisveikinti su žmonėmis ateinančiais į tavo paskaitą/pranešimą.

·                Susirasti draugišką žmogų auditorijoje.